Ennio Morricone - 10 Geriausių Jo Garso Takelių

2023 Autorius: Sheila Hailey | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-08-25 04:30

Neapykantos aštuntukas - vokietis

• Taip pat pas mus galite rasti visų laikų geriausius vakariečius.
• Mes taip pat parengėme geriausių jums geriausių Hanso Zimmerio garso takelių sąrašą.
• Galite užsisakyti Ennio Morricone garso takelius „Amazon“.

Ennio Morricone nuo 1960 m. Formavo kino muziką kaip niekas kitas ir svariai prisidėjo kuriant garso takelį kaip meno formą ir įtraukiant jį į pasaulio topus. Maestro dažnai ėjo nepažįstamais ir naujais keliais ir priartino kino pasaulį prie retų instrumentų, tokių kaip žydo arfa. Negalima taip pat nuvertinti jo įtakos šiuolaikinei pop muzikai. Pavyzdžiui, kietieji „Metallica“rokeriai atidarė daugybę savo koncertų su Morricone kompozicija „The Ecstasy of Gold“, kurią galima išgirsti jų gyvame albume „S&M“.

Pradėti nuotraukų galeriją (20 nuotraukų)

„Misija“(1986 m., Režisierius Rolandas Joffé) - 10 vieta

1986 m. Romėnų kilmės Ennio Morricone jau seniai atvyko į Holivudą ir prisidėjo prie elegiško garso takelio į Rolando Joffé epinę prieglobos dramą „Misija“. Kompozitorius už tai laimėjo „Auksinį gaublį“ir antrą kartą buvo nominuotas „Oskarui“pagal savo partitūrą už Terrence'o Malicko „Pietų švytėjimą“, tačiau apdovanojimas nebuvo suteiktas. Nepaisant to, šiandienos požiūriu filmas prisimenamas daugiausia dėl Roberto De Niro vaidinimo, kurį visada verta pamatyti, bet ir dėl puikaus muzikinio fono, visų pirma dainos „Gabriels Oboe“, kurią atliko Jeremy Ironsas atlikdamas kataliko kunigo vaidmenį. išsiskiria.

„Misija“pasakoja istoriją apie vergų prekeivį (Robertą De Niro) 1750 m. Pietų Amerikos džiunglėse, kuris nužudė savo pusbrolį ir tada, dėl asmeninės atgailos, prisijungė prie jėzuitų įsakymo ten tvarkyti savo kaltę. Vizualiai pritrenkianti drama laimėjo Kanų „Auksinę palmę“ir gavo „Oskaro“nominaciją už geriausią 1987 m. Filmą.

„Misija“kaip DVD / „Blu-ray“programa „Amazon“

„Nepakeliami daiktai“(1987 m., Rež. Brianas De Palma) 9 vieta

Dar viena „Oskaro“nominacija buvo paskirta Ennio Morricone už jo garso takelį į Briano De Palmos trilerį „Neįveikiami“. Istorija pasakojama apie profilaktinį agentą Eliotą Nesą (Keviną Costnerį), kuris savo gyvenimo darbu privertė suimti legendinį gangsterių bosą Alą Capone'ą (Robertas DeNiro), net jei jis gali jį nuteisti tik už mokesčių vengimą. Kartu su policijos pareigūnu Malone (Sean Connery), buhalteriu Oscar Wallace (Charles Martin Smith) ir policijos kandidatu George'u Stone'u (Andy Garcia) tyrėjas Nessas netrukus suformuoja sąmokslininkų bendruomenę, kuri daugiau nei gyvena iki filmo pavadinimo.

Ennio Morricone didvyriui nenugalimą muziką teikia oriai išreikštu muzikiniu akompanimentu iškilminga tema, įrašytu dideliu orkestru ir visomis styginių, pučiamųjų bei timpanų puošmenomis, kurias gali pateikti didelis orkestras. Deja, šį kartą nepakako ir „Oskaro“, tačiau Sean Connery gavo vienintelį savo karjeros akademijos apdovanojimą už „Neįveikiamuosius“.

„Neperdaromas“kaip „DVD / Blu-ray“„Amazon“

„Kartą Amerikoje“(1984 m., Rež. Sergio Leone): 8 vieta

Ennio Morricone vardas dažnai minimas tuo pačiu kvėpavimu, kaip ir Sergio Leone, „elegiac“kino ir sulėtinto vaizdo įrašų meistras. Tai, be abejo, nestebina, galų gale, abu menininkai kažkada šventė savo proveržį su italų vakarietiška „Už kumščio dolerį“. Nuo tada Morricone'as parašė muziką visiems Leonės filmams, o italų režisierius panaudojo šių labai ypatingų garso takelių jėgą, kaip joks kitas jo laikų režisierius, ir taip įkvėpė Quentino Tarantino kiną ilgainiui.

Be abejo, Ennio Morricone taip pat pateikė garso takelį paskutiniam pagrindinio režisieriaus, mirusio 1989 m., Filmui ir sudarė elegiškos partitūrą, kuri puikiai pagrindžia epinę gangsterių baladę „Tai buvo kažkada Amerikoje“, kuri buvo sulėtinta iki 251 min. Istorija pasakojama apie kelių kartų gangsterių dinastijos, kuri tęsiasi nuo 1920 m. Iki 1960 m., Kilimą ir žlugimą. Tuo metu suklydus kine, tikrai verta iš naujo atrasti filmą su Robertu De Niro, žinoma, ir šiuo atveju, daugiausia dėl nuostabaus Ennio Morricone garso takelio.

„Kartą Amerikoje“kaip „DVD / Blu-ray“„Amazon“

„Sacco ir Vanzetti“(1970 m., Rež. Giuliano Montaldo) - 7 vieta

Nėra sąrašo be viešai neatskleistos informacijos, todėl dabar atkreipiame dėmesį į itališką politinį trilerį, kuris šioje šalyje, deja, jau seniai buvo pamirštas. „Sacco ir Vanzetti“ pasakoja tikrąją Nicola Sacco ir Bartolomeo Vanzetti, imigrantų iš Italijos į JAV, istoriją, kurie buvo neteisėtai apkaltinti žmogžudyste kaip darbininkų visuomenės nariai ir galiausiai mirties bausmė įvykdyta Masačusetse 1927 m. Tuo metu procesas, kuris buvo laikomas politiškai motyvuotu, sukėlė masinius protestus, ir tik po kelių dešimtmečių šiuos du vyrus reabilitavo JAV teismai. Be Giuliano Montaldo 's biografiniame filme žaisti Gian Maria VOLONTE ir Riccardo Cucciolladviejų politinių aktyvistų vaidmenis, garso takelį Ennio Morricone sudarė kartu su garsiąja liaudies dainininke Joan Baez.

Nors šiandien filmas gali būti žinomas tik nedaugeliui Italijos politinio kino gerbėjų, popsinės „Sacco and Vanzetti“dainos vis dar naudojasi tam tikru populiarumu. Iš dalies dėl to, kad „Čia tau“taip pat tapo tikru hitu Joanui Baezui, iš dalies todėl, kad „Grand Dame of Folk“iki šiol reguliariai atlieka dainą savo gyvame repertuare. Gana retas Morriconeso bendradarbiavimas ir tokia pat neįprasta maestro kelionė į popmuzikos pasaulį leidžia dar kartą pabrėžti nesibaigiantį niekada nepavargusio kompozitoriaus karjerą.

„Sacco and Vanzetti“kaip DVD / „Blu-ray“„Amazon“

„Lavonai nutiesė savo kelią“(1968 m., Rež. Sergio Corbucci) - 6 vieta

Trumpai trunkančio italų vakarų žanro viršūnėje šį bjauriai pesimistišką ir tamsų „Sniego vakarus“sukūrė „Django“režisierius Sergio Corbucci ir tai buvo ne tik svarbiausias jo karjeros akcentas, bet ir pačių Vakarų esmė. Prancūzų aktorius Jeanas-Louisas Trintignantas vaidina tylųjį ginklanešį, kuris „Lavonai, klojantys kelią“ padeda kenčiantiems nevaisingo kalnų regiono gyventojams, kurie tapo vagiais dėl būtinybės ir kurie dabar yra veikiami nesąžiningų palaimos medžiotojų žiaurumo.

Klausas Kinskis, kaip beprotiškas sadistas Loco, pateikia bauginantį, intensyvų spektaklį, o Ennio Morricone pateikia „Schauermär“su subtiliai nugludinta melodija, primenančia vieną iš visur esančių snaigių ir tokiu būdu sudaro įgimtą kontrastą milžiniškam filmo, kurį verta pamatyti, kietumui.

„Lavonai nutiesė savo kelią“kaip „DVD / Blu-ray“per „Amazon“

„Mano vardas niekieno“(1973 m., Rež. Tonino Valerii) - 5 vieta

Kai vakarų Italijos zenitas praėjo, Europos kino teatrus rodė nesibaigiantis komedijų ciklas. Žanro parodijų pradininkas buvo mušantis duetas Terence Hill ir Bud Spencer, kurie sugebėjo atšvęsti didžiulę sėkmę kasoje su tokiais filmais kaip „Keturi kumščiai už Hallelujah“. 1973 m. „Mano vardas niekieno“, paremtas žanro popiežiaus Sergio Leone idėja , buvo kur kas subtilesnė ir sudėtingesnė vakarietiška komedija, kuri, be kelių sėkmingų gagų, ne tik atlieka parodiją, bet ir kaip šmaikščią šio žanro dainą.

Ennio Morricone savo garso takelyje sumaniai pasirenka vidutiniškai ramų filmo humorą ir, be kita ko, pateikia jaudinančią pavadinimo melodiją, kuri tinka Terence Hill slapyvardžiu Niekas tobulai ir nuostabiai užfiksuoja viso filmo nuotaiką. Tai pasakoja apie jauno ginklanešio „Niekas“istoriją, kuris nori dvikovai su savo senėjančiu vaidmens modeliu Jacku Beauregardu (Henriku Fonda), kad šis jį įvertintų. Vėlesniais metais visas italų vakarų žanras pasitraukė, todėl Ennio Morricone turėjo vis labiau atsigręžti į kitus žanrus.

„Mano vardas niekieno“, kaip „Amazon“DVD / „Blu-ray“

„Profesionalas“(1981 m., Rež. Georges Lautner) - 4 vieta

Ilgai po to, kai Žanas Paulas Belmondo pasitraukė iš prancūzų „Nouvelle Vague“žvaigždės, jis pasivadino daugybės veiksmo filmų ir komedijų, kurių dauguma buvo pritaikytos masinės auditorijos skoniui, herojumi. 1981 m. Veiksmo trileris „Profesionalas“buvo puikus to meto Belmondo lakoniškų, drąsių ekrano pasirodymų pavyzdys. Ennio Morricone pristatė ikoninį garso takelį, į kurį Bébelis atkeršijo savo keliu per Paryžių. Pavadinta daina „Chi Mai“tapo užsakomųjų knygų sėkme ir vis dar skamba daugybė skirtingų muzikos stilių atlikėjų.

Prancūzijos slaptasis agentas Josselin Beaumont (Belmondo) nuvertęs savo vyriausybės, jis patenka į darbo stovyklą ir po protrūkio grįžta namo, norėdamas patraukti atsakomybę už savo senus klientus. Tai, kas skamba kaip ganėtinai gremėzdiškas, režisierius Georgesas Lautneris pastatė kaip melancholišką veiksmo baladę, prie kurios sėkmės muzikinis fonas Morriconas labai prisidėjo.

„Profesionalus“kaip DVD / „Blu-ray“įrenginys „Amazon“

„Už kumštinę dolerių“(1964 m., Rež. Sergio Leone) - 3 vieta

Viskas prasidėjo nuo šio filmo ir jo sušvilptos melodijos 1964 m.: Klasikinis Holivudo vesternas buvo krizės įkarštyje ir su mažo biudžeto produkcija „Vienam kumščiui“ Italijoje buvo sukurta nešvari, originali žanro versija, kurioje nebuvo herojų. davė ir išpūtė linijas tarp gėrio ir blogio. Šiame Akira Kurosawa „Yojimbo“ perdaryme ne tik Clintas Eastwoodas, tada žinomas tik kaip serijinis kaubojus iš „Rawhide“, taip pat režisierius Sergio Leone ir jo kompozitorius Ennio Morricone, kuris tuo metu vis dar buvo pseudonimu Danas Savio paslėpė.

Tai pasakoja apie dvi gaujas, kurios yra priešiškos viena kitai ir žaidžiamos nepažįstamo žmogaus atžvilgiu. Vis dėlto Vakarų herojaus, kaip vienišo samdinio, kuris palieka ankstesnį moralinį Vakarų Holivudo kodeksą, išradimas yra daug labiau apibūdinantis stilių. Filmo dizaino atžvilgiu „Už vieną dolerį dolerių“labai išsiskyrė iš visų kitų iki šiol žinomų vakariečių dėl kraštutinių artimų vaizdų, bet taip pat ir dėl garso takelio, kuris skambėjo plakant kirtikliais ir elektrinėmis gitaromis visiškai kitaip, nei elegiška partitūra iš Holivudo.

„Už saują dolerių“DVD / „Blu-ray“tinkle „Amazon“

„Du šlovingi skandalai“(1966 m., Rež. Sergio Leone) - 2 vieta

Šiuo beveik trijų valandų epu Sergio Leone baigė savo „dolerių trilogiją“su Clint Eastwood ir sukūrė žanro orientyrą, kuris dažnai išjuokiamas kaip vakarietiškas spagečiai. Didžiausias dėmesys skiriamas trijų ginklų savininkų kovai dėl aukso lobio, tačiau nebūtinai „Dviejų šlovingų skerdikų“ istorija padaro filmą tokiu unikaliu iki šių dienų. Lėtosios Leonės inscenizacijos, nesibaigiantys susiaurėjusių akių vaizdai ir paskutinis, bet ne mažiau žavus garso takelis yra tikrieji šios ne tokios skurdžios Vakarų operos akcentai.

Quentinas Tarantino dažnai minėjo „Du šlovingus siužetinius filmus“kaip vieną iš mėgstamiausių filmų ir galiausiai ne tik citavo jo estetiką „Django nesujungtoje“, bet ir įpynė keletą naujų ir senų Ennio Morricone kūrinių į savo paties žanro indėlį, kuris buvo parašytas daugiau nei keturiasdešimt metų vėliau.

„Du šlovingi garsai“DVD / „Blu-ray“tinkle „Amazon“

„Groti man mirties dainą“(1968 m., Rež. Sergio Leone) - 1 vieta

Didžiausia Vakarų operos par excellence su visų garso takelių viršeliu: „Groti man mirties dainą“ yra ir žanro kulminacija, ir pabaiga, o legenda sako, kad prieš režisierių buvo sukurtos skirtingos melodijos pagrindiniams veikėjams, tokiems kaip Charlesas Bronsonas ar Henry Fonda. Tada Sergio Leone'as apipavidalino savo personažus aplink jų parašo melodijas. Tai sako viską apie Ennio Morricone'o muzikos svarbą Sergio Leone'o filmuose, taigi garso takelis jokiu būdu nėra mažiau klasikinis nei pats filmas.

Charlesas Bronsonas pakeičia Clintą Eastwoodą tylaus kulkosvaidininko vaidmenyje, o Claudia Cardinale vaidina ūkininko našlę, kuri kartu su vaikais tapo žmogžudystės užpuolimo auka ir sudaro keršto pasakojimą, kuriam plačiaekraniai vaizdai vaizduoja romantišką Holivudo vakarą su ekstravagancijomis. kruvino Italowestern susijungimo unikaliu ir precedento neturinčiu būdu.

„Atkurk man mirties dainą“kaip „DVD / Blu-ray“„Amazon“

Taigi jie buvo dešimt pagrindinių Ennio Morricone'o, vieno didžiausių mūsų laikų kino kompozitorių, garso takelių. Dėl viso jo daugiau nei 500 kūrinių darbo turėtų būti lengva rasti trūkstamą filmą. Jei taip atsitiko, prašau paminėti komentaruose šios pagarbos vardu. Ačiū ir mėgaukitės klausydamiesi daugybės garso takelio gairių.